Įprasta manyti, kad Maltos ordino savanoriai kasdien padeda vargstantiems, vienišiems seneliams, vaikams ir jaunimui iš sunkumus patiriančių šeimų, pastaruoju metu jie taip pat tapo tvirtu ramsčiu karo pabėgėliams. Tačiau šalia šios misijos yra kita – bendravimas su asmenimis turinčiai negalią. Daugelis maltiečių tikina, kad padėdami tokiems savimi negalintiems pasirūpinti žmonėmis patys turtėja dvasiškai.

Draugaujant skleidžiasi asmenybės

Daugelis fizinių negalių turinčių žmonių, naudojasi internetu. Jiems prieinama informacija apie bendruomenes, kuriose galėtų patirti kuo daugiau gerų emocijų per savivaldos ar nevyriausybinių organizacijų tinklalapius. Juose šie žmonės gali rasti ir savo gyvenamojoje vietoje veikiančius maltiečius, kurie imasi misijos dalytis bendryste su negalių turinčiais asmenimis.

Ne vienas savanoris yra patyręs, kad, pajutę dėmesį, paprastą, bet nuoširdų bendravimą, negalių turintys žmonės labai greitai atgyja.

Taip gydomos jų sielos žaizdos, kurios galbūt atsirado per kitų žmonių nežinojimą, nemokėjimą bendrauti, paikumą. Kartais taip įskaudina negeras žodis, o kartais užtenka žvilgsnio ar blogai nuteikiančio poelgio.

Kai negalių turintys žmonės įveikia savo baimes bei nerimą ir ima bendrauti su Maltos ordino savanoriais, randa bendraminčių, patiria visai kitokius santykius, nei galbūt yra anksčiau patyrę.

Ne vienas maltietis taip pat yra prisipažinęs, kad po kelių susitikimų net nebemato tokio žmogaus negalės, labiau pastebi jo charakterį, gebėjimą save išreikšti, humoro jausmą.

Nuostabiausia, kad bendraujant skleidžiasi žmogus, kaip asmenybė, o ne asmuo, kuriam reikalinga fizinė pagalba.

Bendrystė gydo

Maltos ordino savanoriai prisipažįsta su negalių turinčiais asmenimis tiesiog draugaujantys. Iš šios draugystės kyla noras padėti jiems kaip įmanoma labiau tapti pajėgiais. Tai daroma per žaidimus, keliones, įvairias įdomias veiklas.

Vasarą prie jūros Monciškėse buvo surengta stovykla negalių turintiems žmonėms. Joje Kauno ir Kauno rajono maltiečių negalią turinčiųjų komanda skambiai pasivadino „Maltiečių riteriais“. Vienas jos narių, judantis vežimėliu, klausinėjamas, kodėl panoro tapti maltiečių riteriu, juokaudamas tikino, kad bet kuo kitu gali būti visada, o riteriu – tik būdamas su maltiečiais.

Tai yra nuoširdus ir kartu humoro nestokojantis pripažinimas, kad maltiečių rūpestis negalių turinčiais žmonėmis yra labai vertingas.

Su jais negalių turintys žmonės lavinasi parolimpinių sporto šakų treniruotėse. Žaisdami bočą jie ne tik juda, stiprina savo kūną, bet ir pasikrauna emociškai, puikiai leidžia laiką.

Neretai toks bendravimas su Maltos ordino savanoriais išmoko negalių turinčius asmenis atlikti darbus, kurių anksčiau neįstengė padaryti ir net neįsivaizdavo, kad tai gebėtų. Ne vienam tokia patirtis leido padėti susitvarkyti su emocijomis, netekus artimo giminaičio bei patikėti savimi.

Tokioje bendrystėje negalių turintys žmonės švenčia gimtadienius, kalba įdomiomis temomis, smagiai leidžia laiką ir neturi laiko nusiminti.

Ordino savanoriai prisipažįsta, kad bendraudami su negalių turinčiais žmonėmis išgyveno įvairių situacijų ir suprato – nors šie žmonės kūnu yra silpnesni, bet dvasiškai – neretai kur kas stipresni.

Projektas finansuojamas valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.