„Užklupus ligai galima apsišarvuoti kantrybe ir daug ko palaukti, pavyzdžiui, modernesnio gydymo, bet kraujo laukti neįmanoma. Labai dažnai jo reikia čia, dabar ir labai daug“, – sako nuo kraujo vėžio pasveikusios Deimantės, kuriai prireikė net 150 donorų kraujo, mama Dovilija Jančiauskienė. Ši istorija – tik viena iš daugelio, kuomet kito žmogaus paaukotas kraujas padėjo įveikti sunkią ligą ir išgelbėjo gyvybę. Pačių kraujo donorų teigimu, didžiausia motyvacija dalyvauti donorystės veikloje – žinojimas, jog pasveikęs žmogus nugyvens prasmingą gyvenimą.

Gydymo metu – 150 kraujo perpylimų

Tradiciniame Nacionalinio kraujo centro (NKC) organizuojamame padėkos ir Garbės donorų apdovanojimų renginyje kraujo donorai prisiminė, kas juos paskatino prisijungti prie donorystės misijos, gydytojai ir NKC darbuotojai pasakojo, kokiose sudėtingose situacijose yra ne kartą padėjęs pilietiškas donorų elgesys, o žmonės, kuriems prireikė kraujo donorų pagalbos, dėkojo už jų gerą valią.

Kai Deimantė buvo vos penkerių, jos mama D. Jančiauskienė išgirdo nieko gero nežadančią diagnozę – dukrai buvo nustatytas kraujo vėžys. Moteris iki šiol su skausmu prisimena, kokia buvo jos pirma reakcija į šią žinią, tačiau tą pačią akimirką ji suprato, kad laiko ašaroms nėra, reikia sukaupti visas jėgas ir stoti į kovą su liga.

„Sakiau Deimantei, kad esame kovotojos ir tikrai padarysime viską, kad gyventume“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi D. Jančiauskienė.

Deimantės gydymas truko dvejus metus. Mergaitei buvo atliktos 52 narkozės, prireikė 150 kraujo donorų kraujo. Šiandien Deimantė – aktyvi, besišypsanti mergaitė, laisvalaikiu mėgstanti žaisti rankinį. Žvelgiant į ją neįmanoma pasakyti, kad prieš keliolika metų jai teko galynėtis su klastinga liga. Deimantės, jos artimųjų, gydytojų ir kraujo donorų pastangų dėka šiandien liga – tolimoje praeityje. Ji paliko tik įrodymą, kad tikėjimas, pastangos nenuleisti rankų ir kitų žmonių pagalba leidžia nuversti kalnus.

Kad kraujo auka – be galo prasminga dovana ir vaikų, laukiančių donorų kraujo, yra labai daug, Linas Vasiliauskas gali sakyti ir paminėdamas konkrečius pavyzdžius. Jis jau daugiau nei dešimt metų savanoriauja labdaros ir paramos fonde „Rugutė“. Fondas rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais, todėl jo veikla yra neatsiejama nuo kraujo donorystės.

„Donorų kraujas yra gyvybiškai reikalingas vaikams po chemoterapijos ar kaulų čiulpų transplantacijos. Neretai būna taip, kad vienam vaikui kraujo reikia labai daug, pavyzdžiui, šimto donorų kraujo vienam gydymo seansui“, – svarbų faktą pabrėžia L. Vasiliauskas.

Pats L. Vasiliauskas kraujo yra paaukojęs jau dvidešimt tris kartus. Donorystės žymūno vardą gavęs vyras džiaugiasi, kad daug kam iš artimos aplinkos jis buvo pavyzdys, paskatinęs irgi pasiryžti šiam kilniam žingsniui.

Prieš klastingą ligą lygūs visi

Tuo, kaip svarbu, kad šalia mūsų yra kraujo donorų, pasirengusių padėti bet kurią minutę, įsitikino ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų laboratorinės medicinos gydytoja Raminta Vilkevičienė. Žinia, kad moteris serga kraujo vėžiu, smogė iš pasalų. Gydymo metu R. Vilkevičienei teko atlikti daugiau kaip 150 kraujo perpylimų, dvi kaulų čiulpų transplantacijas. Čia pagalbos ranką jai ištiesė brolis, kurio kraujo čiulpai tiko ir jis galėjo tapti donoru. Tačiau daugelis ligonių savo šeimoje tinkamo donoro neturi, todėl jų vienintelė viltis – negiminingų kaulų čiulpų donorų registre esantys potencialūs donorai.

„Labiausiai kraujo ir kaulų čiulpų donorams norisi padėkoti už tai, kad rodo entuziazmą ir gerą pavyzdį kitiems. Už tai, kad atranda laiko paaukoti kraujo ir yra pilietiški žmonės, padedantys gelbėti žmonių gyvybes. Tik jų dėka šiandien galiu džiaugtis nuostabiais savo vaikais“, – susijaudinimo neslepia R. Vilkevičienė.

Kraujo aukojo 98 kartus

Kauno krašto donorų draugijos vadovas Žilvinas Neliubšys pirmą kartą kraujo aukojo dar būdamas studentas, tiesa, šios kilnios veiklos toliau netęsė. Vyro manymu, viskam reikia pribręsti, taip pat ir kraujo donorystei. Po kurio laiko Ž. Neliubšio dėdei buvo atlikta širdies operacija, tada kraujo ėjo aukoti ne tik jis, bet ir visi giminaičiai, draugai ir pažįstami. Tai buvo laikas, kai vyras nusprendė aktyviai pradėti dalyvauti donorystės veikloje.

„Pamenu dar vieną atvejį savo gyvenime, kai automobilis partrenkė mano tetą. Lankiau ją reanimacijoje ir pamačiau, kad į palatą įveža žmogų, kuriam tuo metu buvo perpilamas donoro kraujas. Mačiau, kad ant maišelio parašyta kraujo grupė, kurią ir pats turiu. Savo akimis išvydau, kokioje situacijoje žmogui gali padėti paaukotas kraujas ir tai motyvavo toliau tęsti donorystę“, – pasakoja Ž. Neliubšys.

Šiandien kraujo Ž. Neliubšys yra paaukojęs jau 98 kartus ir pats aktyviai buria donorus – yra įkūręs Kauno krašto donorų draugiją, surengęs ne vieną kraujo donorystę skatinantį bėgimą ir pačias donorystės akcijas. Taip pat iš Prezidentės rankų jis yra gavęs apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai.

„Tikiu, kad pasveikęs žmogus nugyvens prasmingą gyvenimą, gal užaugins nuostabius vaikus, o gal atras vaistus nuo vėžio arba kraujo pakaitalą. Labai džiaugiuosi ir už kraujo donorus, kurie nusprendžia paaukoti kraujo. Šiais metais net 111 donorų buvo suteiktas Garbės donoro vardas. Tai žinant iš džiaugsmo nerimsta širdis“, – pasididžiavimo neslepia Ž. Neliubšys.

Lietuvoje prigijo neatlygintina kraujo donorystė

Didžiausia kraujo donorų motyvacija – galimybė gelbėti sergančiųjų gyvybes. Tai patvirtina ir faktai. Šiuo metu Lietuvoje yra visiškai prigijusi neatlygintina kraujo donorystė, o donorų gretos sparčiai pildosi. NKC direktorės pareigas laikinai einančios Ignės Klangauskienės teigimu, Lietuvos gyventojai įrodė esantys pilietiški, atjaučiantys ir vieningi žmonės.

„Iki šiol nėra išrasta, kas sudėtingų operacijų metu galėtų pakeisti žmogaus kraują. Turime daugybę pavyzdžių, kai sergančiojo gyvybę galima išgelbėti tik perpylus kraują. Tad donorų neatlygintinai duodamas kraujas yra gyvybiškai svarbus ir reikalingas sergantiems ar traumas patyrusiems žmonėms. Džiaugiamės, kad tiek daug žmonių Lietuvoje palaiko neatlygintiną kraujo donorystę ir rodo kilnų pavyzdį“, – pažymi I. Klangauskienė.