Esant melonomai chemoterapija būna gana švelni, todėl Daivai visai gerai pavyko slėpti ligą nuo aplinkinių. Jai net plaukai nenuslinko. Savijauta nebuvo gera, bet labiausiai ją vargino ne fiziniai simptomai, o psichologinė būsena. „Atvažiuoji į Vilnių, pamatai ligoninės pastatą ir iškart kojas pakerta bei pradeda pykinti“, – atviravo pašnekovė.
 
Sutrikęs virškinimas pasirodė esantis vėžio simptomas
 
Vis dėlto gydymas buvo sėkmingas. Liga neatsinaujino ir jau gruodžio mėnesį, praėjus šešiems mėnesiams po operacijos, Daiva grįžo į darbą. Maždaug kas tris mėnesius dėl metastazių vykdavo pasitikrinti į Vilnių, o kas mėnesį apsidrausdama tikrindavosi dar ir Panevėžyje.
 
„Jau pradėjau pamiršti ligą ir gyventi įprastą gyvenimą, tačiau, praėjus maždaug metams, vieno tokio patikrinimo metu, darant kiaušidžių echoskopiją šalia buvo pastebėtas įtartinas limfmazgis. Vėl nuvykau į Vilnių ir paaiškėjo, kad vėžys sugrįžo. Vėl ta pati chemoterapija, tie patys vaistai, tik penkių dienų dozė buvo sulašinama per vieną dieną. Jau buvo šiek tiek sunkiau, tačiau per savaitę atsigaudavau. Iki kito kurso.
 
2012-ieji vėl buvo ramesni. Tačiau prieš trejus metus atsirado keistų simptomų. Atrodė, kad sutrikęs virškinimas, tik buvo neaišku, ar skandis nenori virškinti, ar kepenys prastai dirba. Man padarė skrandžio tyrimą su zondu ir aptiko metastazes. Jų buvo rasta ir kepenyse. Onkologai pasakė, kad šiuo atveju operuoti neįmanoma, vienintelė išeitis – šiuolaikinė biologinė terapija. Tuomet nukreipė mane į Santariškių klinikas, kur atliko tyrimus, ar mano organizmui tinka ši biologinė terapija. Laimė, tikau. Pradėjus gerti vaistus, jau po poros mėnesių metastazės buvo ženkliai sumažėjusios“, – pasakojo Daiva.