Kalbėti apie psichines ligas, o ypač apie šizofreniją, – vis dar tabu. Ši diagnozė aukštyn kojomis apverčia ne tik paties sergančiojo gyvenimą, bet ir tampa nemenku išbandymu artimiausiems jo žmonėms. Kada ir kokios pagalbos galima tikėtis užklupus ir plačiau apie pačią ligą papasakos psichologijos mokslų daktarė Ieva Povilaitienė.

Šizofrenija ir jai būdingi psichozės priepuoliai dažniausiai užklumpa jaunus 16–30 metų amžiaus žmones. Iniciatyvos „Turiu ateitį“, kuri rūpinasi sergančiųjų šizofrenija integracija į visuomenę, duomenimis, Lietuvoje pastaraisiais metais šizofrenija buvo diagnozuota 3 % daugiau žmonių nei paprastai.

Psichologijos daktarė Ieva Povilaitienė sako, kad sergantieji nelengvai priima žinią apie diagnozę, patiria daug išgyvenimų, nenori susitaikyti su liga. Pagrindinis šia liga sergančiųjų noras – būti visaverčiais visuomenės nariais, tačiau šį norą sunku įgyvendinti, nes sulaukiama mažai pačios visuomenės palaikymo.

„Todėl labai svarbu, kalbant apie psichosocialinę pagalbą, padėti žmonėms kuo greičiau grįžti į savo gyvenimą“,  – teigia ji.

Jautresniems – didesnė rizika

Kalbant apie psichozes ir šizofreniją, verta paminėti, kad jų kilmė nėra tik biologinė. Psichologės teigimu, kuo žmogus neatsparesnis stresui, kuo labiau pažeidžiamas psichologiškai ir socialiai, tuo rizika susirgti šizofrenija ar psichozėmis yra didesnė.

Žmonės, patyrę psichozes ar sergantys šizofrenija, savo gyvenime yra turėję daugiau negatyvių įvykių nei kiti. Jų gyvenimuose dažnai yra psichologinės ir seksualinės prievartos faktų. Atlikti tyrimai parodė, kad antros kartos emigrantai patenka į padidintos rizikos grupes, tvirtina p. Povilaitienė.