Antivakcininiais vadinami judėjimai pamažu įgauna pagreitį visose civilizuotose pasaulio šalyse. Ne išimtis ir Lietuva. Pastaruoju metu itin padaugėjo neigiamos informacijos apie skiepus ir skiepijimąsi. Deja, daugeliui tėvų skiepai vis dar yra nesuprantama sritis, informacijos internete galima surasti įvairiausios, tačiau objektyvios – mažoka. Neigiama informacija mus pasiekia greičiausiai, galbūt todėl bet koks visuomenėje sklandantis mitas iš karto sukelia įtarimą ir baimę.

Antikūnų kova su sukėlėjais

Imuninė sistema – tai labai sudėtinga daugybės ląstelių ir organų sistema, kuri saugo organizmo genetinį pastovumą, gina nuo infekcijų ir kitų svetimų medžiagų. Viena iš imuninės sistemos užduočių yra atpažinti ligų sukėlėjus (pvz.: virusus, mikroorganizmus) ir kovai su jais mobilizuoti visas imuninės sistemos ląsteles. Pirmiausia su sukėlėju, patekusiu į organizmą, susiduria ir kovoja jau esančios kraujyje ir audiniuose ląstelės. Vėliau kovai su ligos sukėlėjais pradeda gamintis antikūnai (imunoglobulinai), kuriuos aktyviausiai gamina ląstelės, vadinamos limfocitais. Antikūnų yra labai įvairių, ir kiekvienas iš jų naikina tik tuos mikroorganizmus, jų nuodus ar svetimus baltymus, dėl kurių jis susidarė. Paprastai tariant, antikūnai nukenksmina virusus bei toksinus, mobilizuoja įvairius leukocitus, kad šie „užmuštų“ mikroorganizmus ir didesnius parazitus.

Taigi po tam tikro laiko nuo susidūrimo su svetima organizmui medžiaga (su mikroorganizmais susidūrus pirmą kartą, antikūnų sintezė efektyviausia esti tik maždaug po dviejų savaičių nuo užsikrėtimo), pradeda formuotis imuninės atminties ląstelės, kurios pagal savo sandarą taip pat priklauso limfocitams. Taigi šie limfocitai ilgam įsimena buvusio sukėlėjo savybes ir pakartotinai susidūrus su tokiais pačiais mikroorganizmais daug greičiau pradeda gaminti antikūnus – kova su ligos sukėlėju prasideda ir yra daug greitesnė. Tokiai imuninei reakcijai susidaryti jau nebereikia savaičių.