Norėčiau paminėti, kad vaikas gimsta sterilus, tad jam ypač pavojingos įvairios infekcijos. Besivystančiose šalyse (pvz., Afrikoje), kuriose nėra galimybių pasiskiepyti, kas antras vaikas iki 5 metų amžiaus miršta nuo užkrečiamųjų ligų.

Šiuolaikinės, mokslu pagrįstos vakcinacijos era prasidėjo 1796 metais. Vis dėlto skiepai nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu iki šiol vis dar yra laikomi efektyviausia profilaktikos priemone, kovojant su ligomis. Skiepijimas yra vienas iš didžiausių laimėjimų visuomenės sveikatos istorijoje bei būtina asmens sveikatos priežiūros sudedamoji dalis.

Informacija ar dezinformacija?

Literatūroje ir internete labai padaugėjo informacijos, nukreiptos prieš vakcinas ir skiepijimą. Sklando teorija, kad esą sukelia tokias sunkias ligas kaip autizmas ar išsėtinė sklerozė. Teko nemažai apie tai skaityti, tačiau manęs, kaip gydytojos ir mokslininkės, skelbiama informacija neįtikino. Visų pirma – skelbiami tyrimai buvo atlikti gana seniai (7-ajame ir 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje), o nuo to laiko medicina tikrai gerokai pažengė į priekį. Antra – atliktų tyrimų metodika neatitinka šiuolaikinių mokslinių tyrimų reikalavimų. Statistinio patikimumo ar kitokių mokslinių įrodymų tuose straipsniuose nepateikiama, tiktai atskiri klinikiniai atvejai. O tuo tarpu, kad vakcina patektų į rinką ir būtų visuotinai prieinama, būtina atlikti daugybę mokslinių tyrimų, nes be įrodymų jokia vakcina nebus patvirtinta.

Nuolat pasaulyje skiriama labai daug dėmesio vakcinacijai. Tai tikrai nėra tik keleto žmonių ar farmacinių firmų iniciatyva. Tiek mokslininkai, gydytojai, ekonomistai, kt. profesijų atstovai, tiek ir politikai skiria tam begales laiko ir pinigų, sprendimai dėl vakcinų priimami tiktai tinkamai ir nuodugniai ištyrus vakcinos efektyvumą, veiksmingumą ir, be abejo, saugumą.