Šokis visais laikais buvo šis tas daugiau nei „tiesiog judesiai“ – tai ir jausmų, minčių išraiška, kūno kalba, bendravimo priemonė. Jis – neatsiejama daugelio ritualų (pavyzdžiui, įvairių švenčių, vestuvių) dalis, o kartais – būdas atsiriboti nuo pasaulio. Tai, kaip judate, neretai pasako apie jus daugiau nei žodžiai – jūs atskleidžiate savo charakterį, leidžiate pasireikšti kūrybiniam pradui. Nors šiandien šokis dažniausiai suprantamas kaip meno rūšis, tačiau naudojamas ir gydymo tikslais.
Kaip papildoma fizinės ir emocinės reabilitacijos priemonė šokio terapija atsirado po Antrojo pasaulinio karo – ji taikyta negalintiems kalbėti pacientams. Apie 50-uosius, kuomet pradėti plačiai vartoti trankvilizatoriai, psichiatrinių klinikų ligoniams reikėjo sukurti naujų programų, taigi ji imta taikyti kaip alternatyvi gydymo priemonė.
Galutinai ši terapijos rūšis susiformavo maždaug 60-aisiais – tuo metu vyko daug pokyčių, padėjusių dirbantiems su grupėmis kurti eksperimentinius savimonės ugdymo ir savęs pažinimo metodus. Neverbalinio bendravimo studijos žadino susidomėjimą ir kurstė vaizduotę, o viena iš naujų mokslinių darbų pagausėjimo priežasčių buvo nuodugnūs dešiniojo smegenų pusrutulio tyrimai.
Prie jos kūrimo nemažai prisidėjo psichoanalizės teorija. Wilhelmas Reichas ir Karlas Jungas paliko gilų pėdsaką šio metodo istorijoje.
Bet koks išgyvenimas, bet kokia emocija veikia kurią nors raumenų grupę – šiuo atveju galima kalbėti apie glaudžiu kūno ir emocijų ryšiu paremtą bioenergetinę Wilhelmo Reicho ir Aleksandro Loweno kūno terapiją. Teigiama, kad per žmogaus gyvenimą patirtos psichologinės traumos sukausto kūną ir surakina jį „šarvuose“, neleisdamos laisvai reikštis emocijoms. Energija, kuri buvo naudojama šiam „šarvui“ išlaikyti, galiausiai ima laisvai judėti visu kūnu. Dažnai terapijos sėkmingumo rodikliu tampa gilesni seksualinio ir emocinio pobūdžio išgyvenimai.
Komentarai (5)