Liepa – tai mažalapis arba didžialapis, iki 30 metrų aukščio užaugantis medis. Jo žaliava mielai naudojama liaudies medicinoje. Lapai širdiški, tamsiai žali, su ilgais lapkočiais. Žiedai šviesiai geltoni, kvapūs, sukrauti po 5–15 į pusiau skėtiškus žiedynus, su ilgais į vieną suaugusiais žiedkočiais. Kiekvienas žiedynas turi ilgą, pliką, žalsvai gelsvą skristuką, kuris padeda prinokusiam vaisiui nuskristi toliau nuo medžio. Liepos žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisius  –  rutulio  formos  riešutėlis.

Liepa  pražysta  apyktiksliai 20-ais savo gyvenimo metais. Gyvena 500–600 metų. Tai medingas, dekoratyvus ir vaistinis medis. Lietuvoje labiausiai paplitusi mažalapė liepa. Auga  miškuose, pakelėse, sodybose, parkuose. Vaistams renkami  mažalapės ir plačialapės liepų žiedai. Liepų  žiedynai  renkami  antrojoje  birželio  pusėje  ar  liepos pradžioje. Vaistams vartojami išsiskleidę ir neišsivystę žiedai bei nesunokę riešutėliai. Žaliava džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35 laipsnių temperatūroje. Išdžiūvusių žiedų kvapas silpnas, malonus, skonis saldokas. Žieduose  yra  eterinių  aliejų,  polisacharidų,  flavonoidų,  fenolkarboninių  rūgščių, vitamino C.

Liepos žiedų arbata, užpilai, nuoviras pasižymi raminamuoju, šlapimą varančiu, prakaitavimą skatinančiu, karščiavimą mažinančiu, atsikosėjimą gerinančiu, antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Liepžiedžių nuoviras ir užpilas slopina uždegimus, todėl juo galima skalauti gerklę sergant angina. Liepų žievės nuoviras vartojamas nudegimams gydyti. Milteliai, gauti sutrynus išdžiūvusius lapus, stabdo nosies kraujavimą.