Gyvūnas namuose – tai draugas, draugas, hobis, pagalbininkas atsipalaiduojant. Mokslininkai seniai tyrimais įrodė augintinių naudą žmogaus psichologinei ir kai kuriais atvejais net fizinei būklei. Tačiau mes pasidarome kur kas atsargesni, kai pradedame kalbėti apie kūdikį ir augintinį namuose. O jei gyvūnas vaiką nuskriaus? O jei vaikas bus gyvūnui alergiškas? Tokie klausimai kamuoja daugelį būsimųjų tėvelių. O ką sako specialistai?
Psichologai: augintinis gali būti ir našta ir draugas
Anot psichologės Kristinos Grigalavičienės, vaikai – mūsų atspindžiai ir labai dažnai atspindi ne vien gražiausius dalykus.
„Kas vaikui bus augintinis: geriausias draugas ar našta, priklauso nuo šeimynykščių požiūrio į augintinį. Jei vaikas jaučiasi vienišas, tikėtina, jog savo meilę, švelnumą, jis nukreips į gyvūnėlio priežiūrą, rūpinimąsi juo, jei tai taps prievole, rūpinimasis sukels tik nesmagiausius jausmus, kurių jis stengsis išvengti. Atsakomybė už kitą, štai pirmas dalykas, ko vaikas mokosi, kai šeimoje yra augintis. Mes visi atsakingi vieni už kitus. Gyvenime vyksta nuolatiniai mainai, už rūpestį atlyginama meile, atsidavimu, už nepriežiūrą – pasmerkimu. Namuose esantis gyvūnas padeda ugdyti vaiko gerąsias savybes, suteikia informacijos apie galią, apie tai, jog koks bebūtum mažas, tačiau kažkam esi didesnis, stipresnis, reikšmingesnis, o kartais ir visas pasaulis.
Jei augintinis namuose tampa našta, vaikas gali mokytis iš suaugusių ignoruoti gyvūnėlio poreikius. Skausmas sukeliamas nebūtinai fiziškai kenkiant, kančiai sukelti kartais gana vien abejingumo, nedėmesingumo, nesiskaitymo.
Bendras hobis (gyvūno auginimas) vaikams gali padėti susirasti draugų. Tai puiki tema pokalbiams, ypač nedrąsiems vaikams. Šuniuko dresavimas ugdys vaiko kantrybę, žaidimai su augintiniu neleis liūdėti. Gyvūno buvimas šalia kels saugumo pojūtį, dažnam vaikui tai puiki pagalba kovojant su baimėmis, naktiniais košmarais. Šuns vedžiojimas – puikus būdas judėti, daugiau laiko praleisti gryname ore.
Gyvūnai mums suteikia neišsenkančias meilės atsargas. Namuose, kur yra gyvūnas, vyksta nuolatinis keitimasis švelnumu, meile ir rūpesčiu, o vaikas neišvengiamai tampa to liudininku ir dalimi“ – savo nuomonę dėstė psichologė K. Grigalavičienė.
Gydytojai: svarbiausia atsižvelgti į sąlygas ir genetiką
VšĮ „Vaikų poliklinika Jūsų namuose“ vadovės ir vaikų ligų gydytojos Aurimos Dilienės nuomone, labai daug priklauso nuo sąlygų tam augintiniui auginti ir prižiūrėti, ir nuo to, kokį augintinį žmonės pasirenka.
„Jeigu šuo yra voljere, belieka saugoti, kad ropojantis vaikas ten nenuropotų vienas. Jeigu augintinis − katė, reikėtų saugoti nuo įdrėskimų, nes katės nemėgsta, kai maži vaikai jas tempia už uodegos ir pan. Įvairūs graužikai auginami namuose taip pat turi dantukus ir jų įkandimai visuomet gali būti infekcinių ligų šaltinis“ – teigia gydytoja.
Alerginių susirgimų diagnostikos ir gydymo centro alergologė, klinikinė imunologė Nemira Vaičiulionienė mano, kad prieš priimant sprendimą įsigyti gyvūną, reikia gerai viską apsvarstyti ir peržvelgti savo giminę. „Dievo keliai nežinomi. Pirmas dalykas, jei šeima nori įsigyti katę ar šunį (dažniausiai dominuoja šie du gyvūnai), reikia peržiūrėti savo giminę. Jeigu yra įgimtų alergikų, gyvūno geriau neįsigyti. Todėl, kad vaikas po gimimo gali įsijautrinti. Tuomet reikia su gyvūnu išsiskirti, o gyvūnas jau yra tapęs šeimos nariu. Gerai jei yra galimybę gyvūną priglausti pas senelius ar dar kur, kur galima aplankyti, bet tai yra skausminga. Jei giminėje alergiškų žmonių nėra, tuomet gyvūną galima įsigyti ir nusiraminti, kad viskas bus gerai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad giminėje reikia ieškoti alergijos bendrąja prasme, ne konkrečios alergijos gyvūnams, kadangi alergija pasireiškia įvairiai. Žmogus gali būti alergiškas dulkių erkutėms, o jei vaikas gaus to geno, lemiančio alergiją, niekas negarantuos, kad jis neįsijautrins dėl, pavyzdžiui, katės“ – perspėja alergologė.
Gyvūnų mylėtojai ir teisų gynėjai: gyvūnas – didelė atsakomybė
Gyvūnų globos „5 pėdutės“ ir „Linksmosios pėdutės“ savanorė Skaistė Svidraitė su nebereikalingais augintiniais susiduria dažnai. Anot pašnekovės, meilė gyvūnui arba yra, arba jos nėra. Jausmas negali staiga pasikeisti.
„Jei gyvūnas buvo mylimas prieš gimstant vaikui, jis turėtų toks ir likti vaikui atsiradus šeimoje. Dažnai girdžiu, jog gyvūnas pradeda rodyti agresiją ar nepasitenkinimą vaikui. Bet tai būna dėl to, jog nebesulaukia tiek dėmesio, kiek turėjo prieš tai. Dėl to norint išvengti gyvūno nepasitenkinimo, vos peržengus namų duris gyvūnas su vaiku privalo būti supažindinamas. Nėra nieko nuostabesnio ir gražesnio, kaip mažo vaiko ir gyvūno darnūs ir gražūs santykiai. Kai santykiai yra geri, gyvūnai dažnai pradeda rūpintis vaikais, saugoti, globoti miegant, pranešti tėvams, kai vaikas nerimauja, verkia. Gaila, bet maža dalis tėvų, gimus vaikui, pasistengia,dėl gyvūno gerovės ir tolimesnio gyvenimo jų šeimoje“ – apgailestavo gyvūnų globėja.
Tačiau jei vaikas jau paaugęs, sveikatos problemų nėra, o visos kalbos tik ir sukasi apie augintinį, o Jūs abejojate? Asociacijos „Už gyvūnų teises“ internetiniame tinklalapyje išdėstyta aiški pozicija vaiko ir augintinio klausimu: „Jeigu gyvūno nori vaikas, privalome labai išsamiai paaiškinti, kad jis – ne pūkuotas žaisliukas, o tokia pati jaučianti būtybė, kaip ir žmogus. Jokiu būdu negalima palikti visų rūpesčių, susijusių su gyvūno priežiūra, vaikui. Taip pat reikia turėti galvoje, kad ryžtas prižiūrėti augintinį laikui bėgant gali išblėsti.“
Tokiai pozicijai pritaria ir S. Svidraitė: „Pirmiausia, tėvai turėtų suvokti jog pirkdami gyvūną vaikui, jį perka ir sau. Negalima visos atsakomybės už gyvūną „užversti“ vaikui. Ne dėl to, kad vaikas gali ko nors nemokėti, bet dėl to, jog vaikas dar nėra toks subrendęs ir jis dar negali atsakyti už savo veiksmus. Todėl gyvūnas taip pat turėtų būti perkamas ne vaikui, bet visai šeimai. Jis turi teikti džiaugsmą visiems šeimos nariams.
Mano galva, kiekvienas vaikas turėtų užaugti su kokiu nors gyvūnu. Todėl, kad gyvūnas namuose ne tik teikia džiaugsmą, bet ir moko vaiką atsakomybės už silpnesnį, lavina jo fantaziją, mąstymą, mažina agresiją, net gali padėti vaikui išmokti aiškiau ir raiškiau kalbėti, reikšti mintis.
Šeimos, kurios po vaiko gimimo nusprendžia atsikratyti augintiniu, patys sau pasako, jog dar nėra pasiruošę tėvystei. Todėl, kad subrendę ir teisingai mąstantys tėvai, niekuomet taip nepasielgtų. Juk vaikų į prieglaudas irgi neatiduodame, jei neklauso, suserga ir panašiai. Dažniausiai iškilus menkiausiai problemai ji nebūna sprendžiama, būna pasirenkamas lengviausias kelias gyvūno eutanazija arba prieglauda“ – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Taigi, situacijos požiūrio taškų yra įvairių. Tačiau nenuginčijama tai, kad gyvūnas, kaip ir vaikas, yra didžiulė atsakomybė, kurią prisiimant reikia atidžiai peržvelgti visas galimybes.
60 sekundžių - tiek laiko paprastai reikia kraujo ląstelei apkeliauti visą organizmą
Kitas faktas
Komentarai