Nemažiau svarbu ir paveikti ir pačią ligonio asmenybę bei jo požiūrį į psichiką traumuojančius veiksnius bei į patį gyvenimą. Pirmas žingsnis – nustatyti gyvenimo ritmą: laiką skirtą mokymuisi ir laiką skirtą poilsiui. Viskas turi būti daroma palaipsniui, antraip per didelis spaudimas ir per staigūs pokyčiai gali dar labiau traumuoti ir pasunkinti ligą.

Gydant medikamentais, skiriami nervų sistemą raminantys vaistai, vadinami trankviliantais. Jie nuramina, padeda sumažinti emocinę įtampą, pagerina miega, palengvina psichoterapinius pokalbius. Aprimęs ligonis gali ramiau žiūrėti į nemalonius, psichiką traumuojančius veiksnius. Tačiau nereikėtų pervertinti medikamentų poveikio, nes tai tik papildoma priemonė. Vaistai neišgydo neurozės, nes nepašalina konfliktų, nepakeičia ir asmenybės.

Sergančiajam neuroze labai svarbios ramios gyvenimo sąlygos. Su juo reikia elgtis švelniai, taktiškai, jo nenervinti, neerzinti, vengti konfliktų, tačiau – nelepinti. Svarbu skatinti jį judėti į priekį ir nepasiduoti ligai. Bendrauti su sergančiuoju neuroze dažnai nelengva, nes jie greitai susinervuoja ir netenka kantrybės. Todėl bendravime labai svarbi kantrybė.