Retkarčiais gydytojai bijo paskirti vaistų dėl konservatyvaus požiūrio į nėščiųjų motinų vartojamus vaistus. Jie mano, kad jei vaistai gali lemti vaisiaus apsigimimus nėščiosioms, tai jie gali pakenkti ir kūdikiams, maitinamiems krūtimi. Skirtumas yra tas, kad placenta praleidžia bemaž visus vaistus į vaisiaus kraujotaką, o krūtis tarnauja kaip labai efektyvus barjeras visiškai išsivysčiusiam kūdikiui (vaistai patenka į motinos pieną per pieno liaukų alveolių ląstelių membranas).

Prieš sprendžiant, kokius vaistus vartoti, tiek žindanti moteris, tiek gydytojas turėtų žinoti kelis svarbiausius dalykus apie maitinimą krūtimi ir vaistus. Kad patektų į mamos pieną, vaistai iš pradžių turi patekti į jos kraujotaką. Beveik visi vaistai į pieną patenka labai mažais kiekiais, paprastai mažiau nei 1 % mamos suvartotos dozės.

Svarbiausi faktoriai

Vis dėlto sprendimas, kurie vaistai yra saugūs vartoti laktacijos metu, nėra labai lengvai priimamas. Turi būti atsižvelgta į daugelį faktorių, tokių kaip:

• Vartojimo būdas. Į motinos organizmą vaistai gali patekti keliais būdais: per burną, suleidžiant vaistus į veną, į raumenis, vartojant vietiškai ar įkvepiant. Reikėtų priminti, kad vaikelio nepaveiks vietiniam vartojimui skirti, įkvepiami ar vartojami į akis, nosį ir pan. vaistai, kurie patenka į pieną daug mažesniais kiekiais ir lėčiau nei kitais būdais vartojami ir beveik visais atvejais yra saugūs maitinančioms motinoms. Per burną vartojami medikamentai lėčiau patenka į motinos pieną, nei vartojami į veną ar raumenis (vaistai pirma turi praeiti virškinamąjį traktą, kol patenka į kraujotaką, ir į pieną). Į veną leidžiami vaistai aplenkia virškinamojo trakto barjerą ir patenka į pieną greitai ir didesniais kiekiais, į raumenis leidžiami vaistai taip pat greitai patenka į pieną, nes raumenyse yra labai daug kraujagyslių;
• Suvartoto vaisto dozė: kuo didesnė dozė, tuo daugiau vaisto patenka į pieną;
• Kaip dažnai vartojamas vaistas. Vaistai, suvartoti nuo 30 iki 60 minučių prieš kūdikio maitinimą, pasiekia aukščiausią koncentraciją kraujyje, o kartu ir piene, kūdikio maitinimo metu;
• Kūdikio amžius ir subrendimo lygis: vaistų poveikiui jautriausi yra naujagimiai.  Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendusios vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo. Neišnešiotų naujagimių inkstų ir kepenų veikla yra nevisavertė, o tai gali turėti įtaką skaidant ir išskiriant net ir mažus vaisto kiekius, kurie išnešiotiems ir subrendusiems kūdikiams paprastai nesukelia jokių problemų.
• Maitinimo dažnis ir sumaitinto pieno kiekis. Vaikas, kuris maitinamas krūtimi tik vieną ar du kartus per dieną, o kitus bus maitinamas mišiniu, gaus mažesnį vaisto kiekį negu kūdikis, kuris maitinamas išskirtinai tik krūties pienu ar maitinamas 10–12 kartų per dieną;
• Vaistų vartojimo trukmė: savaitėmis ar mėnesiais vartojami vaistai gali turėti didesnės įtakos, nei vartojami kelias dienas;
• Vaisto savybės: molekulinis svoris, tirpumas riebaluose ar vandenyje, pasišalinimo iš organizmo trukmė – nuo to priklauso, koks vaisto kiekis pateks į pieną.