Lėtinė liga taip pat yra kaip svetima teritorija, su kuria pacientas turi susipažinti. Be cheminių vaistų, kurie savo greitu veikimu primena lėktuvo skrydį, yra dar įvairių būdų, kaip valdyti lėtinę ligą.

Tai – gyvenimo būdo keitimas, naujų mitybos įpročių ugdymas, augalinių ekstraktų naudojimas. Nuo šių veiksnių priklauso tai, ar reikės didinti cheminių vaistų dozes, ar pavyks išvengti nepageidaujamų šalutinių poveikių ir pristabdyti ligą.

Kasmet Lietuvoje parduodama daugiau nei 72 milijonai vaistų pakuočių. Pagal suvartojamų vaistų vidutinę paros dozę Lietuva priskiriama prie daugiausiai vaistų suvartojančių Europos Sąjungos šalių.

Vaistinių augalų ekspertas Virgilijus Skirkevičius pripažino, kad vis didėjantis medikamentų vartojimas yra  ne tik Lietuvos bruožas. Visame pasaulyje pastebima tendencija – prastai pasijutęs žmogus kreipiasi į gydytoją tik tada, kai būna išbandęs ne vieną medikamentą.

Tačiau savigydos tikslu vartojami vaistai gali maskuoti sunkesnę ligą, dėl to pacientas gali per vėlai kreiptis pagalbos. Nepagrįstas tokių vaistų, kaip antibiotikų, nuskausminamųjų, raminamųjų ar migdomųjų vartojimas, kelia pavojų žmogaus sveikatai, o ypač kepenims.

– Kuo rizikuoja žmonės, pasikliaudami savigyda? Ar tai nėra piktnaudžiavimas cheminiais vaistais?

– Yra įvairių šio reiškinio priežasčių. Sociologinės apklausos rodo, kad ne visi suvokia pavojų, kokį atneša netinkamas vaistų vartojimas. Jei žmonės teisinasi, kad neturi laiko kreiptis į gydytoją, vadinasi, jie nebrangina savo sveikatos. Blogai pasijutę žmonės net stengiasi atrasti aprašytus internete simptomus ir nustatyti sau ligos diagnozę.

Socialiniai tinklai ir internetas beveik „perėmė“ medikų darbą, todėl vis daugiau žmonių mano, kad sugebės pasirinkti tinkamų vaistų ir gydytis patys.  Jie netgi džiaugiasi, kad tokiu būdu net pavyks taupyti laiką ir išvengti eilių poliklinikoje.

Šiais laikais medicinos žinios pasidarė visiems prieinamos, o blogiausia  tai, kad jos yra nevertinamos. Apklausos rodo, kad vis labiau pasitikima draugų, giminaičių, pažįstamų, net kaimynų nuomone apie vaistus. Kol ligonis atsiduria gydytojo kabinete, neretai jis būna pasikalbėjęs su keliais tokiais „ekspertais“.

Mums vis dar atrodo, kad vaistai negali būti blogis – kuo jų daugiau, tuo daugiau ir sveikatos. Todėl ir savigydos fenomenas mūsų šalyje yra  paplitęs. Mes vis dar vadovaujamės turgaus dėsniu – jei kažkam padėjo, tikiu, kad padės ir man. Iš tikrųjų įvairių ligų simptomai būna panašūs, bet tik gydytojas gali atsakyti į klausimą, kokia liga kamuoja pacientą.

– Kas gali atsitikti, jei žmogus geria vaistus nesilaikydamas gydytojo rekomendacijos?

– Blogybė yra ta, kad cheminių vaistų paskirtis yra siaura, jų terapinio veikimo laukas nėra didelis. Ilgiau vartojant cheminius vaistus, sunku išvengti nepageidaujamų poveikių, nes jie pasižymi toksiškumu. Dėl neracionalaus vaistų vartojimo didėja gydymo išlaidos, nes pacientus būtina papildomai stebėti ir tirti. Pasireiškus

nepageidaujamam vaistų poveikiui, ligonius gali tekti papildomai gydyti.

Pavyzdžiui, yra vaistų nuo peršalimo, kurių galima įsigyti degalinėje, tačiau jie gali apnuodyti kepenis. Peršalus įmanoma  sumažinti karščiavimą, skausmą kur kas saugesniu būdu, pavyzdžiui, vartojant augalinius preparatus.

Tačiau vaistų pardavimo taisyklės yra taip sureguliuotos, kad kur kas daugiau dėmesio yra skiriama vartotojų patogumui, bet ne  gydymosi saugumui.

Tokiu atveju gydytojų darbas yra nepavydėtinas, nes jiems vis sudėtingiau kontroliuoti medikamentų vartojimą, jie net gali nežinoti, dėl kokios priežasties pablogėjo ligonio savijauta.

Vien dozė skiria vaistą nuo nuodo. Tokį požiūrį išsakė XVI amžiuje garsus gydytojas Paracelsas, o mes stengiamės daug ką supaprastinti. Sakyčiau, internetas atnešė ne tik šviesos, bet ir daug tamsos. Specialisto nuomonė jau nieko nereiškia, nes visi turi teisę pasisakyti. Žmogus turėtų saugoti savo organizmą, bet jis neturi kantrybės.

Mūsų klasikinė medicina  irgi prisidėjo prie tikėjimo vaistais, nes suteikė  iliuziją, kad viską įmanoma išgydyti. Bet gydytojai praktikai puikiai žino, kad lėtinės ligos nėra išgydomos, o tik kontroliuojamos.

– Ką manote apie vaistinius augalus? Ar jie galėtų užimti  cheminių preparatų vietą?

–  Paracelsas yra pasakęs, kad gamta ir sukelia ligą, ir duoda vaistų jai išsigydyti, o gydytojo uždavinys  – atkurti pusiausvyrą ligonio organizme. Jis išgaudavo vaistus iš augalų ir jais gydė ligas bei žaizdas. Paracelsas tvirtino, kad visi gamtos elementai susiję tarpusavyje ir turi gydomąją galią.

Šiuolaikinėje  medicinoje augaliniai preparatai yra šiek tiek menkinami, o cheminiai vaistai liaupsinami, nes jų veikimas yra įrodytas mokslu. Bet vis daugiau mokslininkų pripažįsta, kad nėra tokių cheminių vaistų, kurie neturėtų šalutinių poveikių.  

Kita vertus, mes negalime suteikti pacientams tokių vilčių, kad augalai užims cheminių vaistų vietą, jei yra kritinė būklė.

Jei žmogų užklupo ūmi alerginė reakcija, jo neišgydysi vien ramunėlių arbata. Kita vertus, augalai gali veikti kaip saugos diržai. Pavyzdžiui, vartojant antibiotikus, kontraceptines priemones, statinus ar priešuždegiminius vaistus yra naudinga tuo pačiu vartoti ir kepenis apsaugančius, regeneruojančius, tulžies kokybę ir kiekybę gerinančius preparatus.  Vienas iš tokių yra kurkumino (ciberžolės), silimarino (tikrieji margainiai), piperino (juodieji pipirai) derinys. Šios augalinės medžiagos veikia sinergiškai, papildo viena kitos įsisavinimą. Tačiau daugelis nežino, jog ši trijulė pasižymi šildančiu ir gleivinę sausinančiu poveikiu, todėl greta jų būtina atsvara ir šaldančių augalų – gysločio, medetkų, bijūnų šaknies, dilgėlių, kurie taip pat turi kepenis saugantį poveikį. Džiugina tai, kad minėti augaliniai ekstraktai efektyviai saugo mūsų kepenis nuo medikamentinio pažeidimo, o jų mišinį kapsulėse galima įsigyti Lietuvos vaistinėse.

Jei širdininkai geria stipraus poveikio medikamentus, jie turėtų kasdien valgyti obuolių. Obuoliai turi daug polisacharidų, o tai yra kaip širdies desertas. Obuoliai maitina širdies raumenį, kad jis nepavargtų.

Kai žmogų vargina ūminė liga, neturėtume laukti, kol suveiks vaistiniai augalai, mes turime suteikti skubiąją pagalbą – malšinti simptomus, neleisti, kad ligos mechanizmas dar labiau įsisuktų.

– Pasaulio sveikatos apsaugos ekspertai įspėja, kad lėtinių ligų ateityje tik daugės, vadinasi, vis daugiau žmonių vartos vaistus visą gyvenimą.  Kokį vaidmenį atliks augalų ekstraktai?

– Moksliniai tyrimai rodo, kad augaliniai ekstraktai ir jų deriniai nėra tik placebas, juose yra biologiškai veiklių junginių, kurie būtini sveikstančiam organizmui. Tūkstančius metų gyvuojanti fitoterapija apima  natūralių augalinės kilmės medžiagų naudojimą gydymui ir sveikatos stiprinimui.

Yra vilčių, kad kartu su medikamentais vartojami augaliniai preparatai padės mažinti terapines dozes ir išvengti nepageidaujamų poveikių.

Fitoterapija itin naudinga reabilitacijos periodu,  taip pat po radikalaus, cheminio, spindulinio ar kitokio vėžio gydymo, nes pagerina pacientų savijautą

Augaliniai preparatai veikia ir profilaktiškai, nes mažina  taip pat uždegimą, o uždegimas maitina vėžį. Vėžinės ląstelės turi savybę keistis ir tapti atspariomis. Yra duomenų, kad gysločių ar gudobelių preparatai gelbsti susirgus vėžiu, todėl jie vadinami priešvėžiniais augalais.

– Kaip galima padėti kepenims? Ar tiktų vienas augalas, ar labiau – kelių augalų ekstraktai?

– Idealu būtų, jei gydymas būtų taikomas kiekvienam žmogui individualiai, atsižvelgus į jo savybes. Juk  kiekvienas žmogus skiriasi pagal tai, kaip veikia fermentų sistema, kokios yra genetinės ypatybės.

Rytų medicinoje nuo seno galioja principas – skirti vaistinguosius augalus pagal žmogaus konstitucinį tipą, pavyzdžiui, strazdanoti rudaplaukiai vyrai bus gydomi kitaip nei tamsiaplaukiai.

Tačiau pasirinkęs  tik vieną augalą, žmogus rizikuoja kur kas labiau, nes jis gali netikti kiekvienam žmogui.  Be to vienas augalas gali išbalansuoti kitas organizmo funkcijas. Tuo tarpu kruopščiai atrinkti augalų mišiniai pasižymi platesniu veikimo spektru, jų poveikis bus saugesnis, labiau subalansuotas.  

Būtina suprasti, kad negydome vien kepenų, nes gydome žmogų. Vadinasi, svarbu atsižvelgti ne tik į kepenis, bet ir į virškinamąjį traktą, kepenų ryšį su kitomis organizmo sistemomis.

Bėda ta, kad daugelis medikų iš tikrųjų chemiškai gydo tik atskirus paciento organus. Dėl šios priežasties kenčia kiti organai.

– Konsultuojate įvairius žmonės. Kokios bėdos dažniausiai juos paragina kreiptis patarimų?

–    Tai – nusivylimas ir nerimas dėl sveikatos. Kol esame jauni, priprantame prie minties, kad  susirgus tereikia išgerti vaistų ir vėl būsime sveiki. Tačiau vėliau paaiškėja, kad yra ir tokių ligų, kurios neišgydomos, todėl susirūpinimas dėl sveikatos virsta liūdesiu. Tai gali atsitikti, sulaukus vos keturiasdešimties ar penkiasdešimties.

Įvairių ligų nualintam žmogui yra svarbu įsiklausyti į savo vidinį balsą, suprasti, kas vyksta jo organizme. Labai blogai, jei pacientas tiki stebuklinga tablete, bet nenori nieko keisti – nei mitybos įpročių, nei gyvenimo būdo, jei jis nepasitiki savimi. Dėl šių priežasčių jis patenka į užburtą ratą, nes  cheminių vaistų ilgainiui reikia vis daugiau.