Vaistai – viena svarbiausių ir, ko gero, daugiausia priežiūros tiek gamybos, tiek pardavimo procesuose reikalaujančių prekių. Juk net ir pats „nekalčiausias“ vaistas gali ne tik pagydyti, bet ir pakenkti, jei jis bus vartojamas ar laikomas netinkamai. Kaip buvo kontroliuojama vaistų rinka prieš šimtą metų?

XX a. pradžioje – vaistai iš bemokslių asmenų rankų?

Retas kuris mūsų žinome, kad pirmosios vaistinės Lietuvoje duris atvėrė kiek daugiau nei prieš 500 metų. Be abejo, anuometinė vaistų pasiūla, o ir preparatų kokybė neprilygsta šiandieninei, mat dauguma jų būdavo gaminami čia pat, vietoje, naudojant vaistinius augalus bei kitokias gamtos gėrybes, be jokios išskirtinės priežiūros. Vaistai tuomet buvo gana brangūs, o nuo daugelio ligų jų apskritai nebuvo. Aktyviau vaistines pradėta steigti tik XIX a. antroje pusėje. Kartu su besiplečiančiu vaistinių tinklu, plėtėsi ir vaistų pasiūla. Ir nors XX amžiaus pradžioje, pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse šalyje veikė 225 vaistinės, visgi lietuvių sveikatos priežiūra ir gydymosi galimybės buvo prastos. Padėtį dar labiau pasunkino ir daugybės žmogiškųjų bei ekonominių resursų pareikalavęs karas. Nepaisant to, kad vaistinių bei kitų farmacine veikla užsiimančių įstaigų kontrolę vykdė Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento Farmacijos skyrius, konkurencija tarp vaistus parduodančių įstaigų anuomet buvo milžiniška, dalis jų vaistiniais preparatais prekiaudavo netgi neturėdamos tam teisės. Vaistus išduodavo ir žmones neretai konsultuodavo farmacinio išsilavinimo neturintys ar visiškai bemoksliai asmenys. 1919 m. duomenimis, tokių „vaistinių – parduotuvių“ Lietuvoje buvo net 144. Ir tik 1926 m. šių prekybos vietų veikla buvo apribota iki galimybės parduoti vos 75 pavadinimų prekes, tarp jų ir chemijos produktus, reikalingus vaistams pagaminti, taip pat kai kurias vaistažoles bei dezinfekcines priemones.