Spartėjantis gyvenimo tempas užverčia mus darbų, kuriems atlikti kartais neužtenka motyvacijos, gausa. Būtent nuolatinis skubėjimas neretai sukelia stresą. Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologas doc. dr. Aidas Perminas, stresas yra prisitaikomoji reakcija, padedanti mums sudėtingose situacijose. „Stresas mobilizuoja organizmą iškilus mums neįprastoms aplinkybėms. Jo metu žmogus yra pajėgesnis, labiau susikoncentravęs, motyvuotas įveikti sunkumus, net jo nuotaika yra geresnė“, – pastebi VDU Teorinės psichologijos katedros docentas, biomedicinos mokslų daktaras. Šiandien domimės, kur glūdi mūsų perfekcionizmo šaknys, kaip išlaikyti motyvaciją bei nepasiduoti stresui.
 
Vis dažniau iš aplinkos patiriame nuolatinį spaudimą: įgyti kuo geresnį išsilavinimą, pasiekti karjeros aukštumas, sukurti šeimą, daug uždirbti. Tuo pačiu mus lydi ir nuolatinė kritika, kuri žadina mumyse perfekcionizmą.
 
Perfekcionistas – tai aukštus atlikimo standartus turintis žmogus. Turėti tokius standartus ir jų siekti savaime nėra blogai, net priešingai, perfekcionizmas yra siejamas su aukštais pasiekimais versle, sporte, akademinėje aplinkoje ir kt. Jis gali padėti gyvenime, jei žmogus, siekdamas savo tikslo, jį lanksčiai pakeičia, kai paaiškėja, kad šis sunkiai įgyvendinamas.
 
Kai kurių žmonių pasiekimo standartai yra labai aukšti ir nelankstūs. Jie nesikeičia net ir supratus, kad šių standartų atitikti nepavyks. Tokio žmogaus savivertė priklauso nuo to, ar jis atitiks susikurtą idealų savęs sėkmingo vaizdą, ar ne. Nesėkmė tampa labai pavojinga, nes sugriauna savivertę – nepasiekęs idealo žmogus nesijaučia vertingu. Žmogų motyvuoja ne gera savijauta, kuri atsiranda pasiekus užsibrėžtą tikslą, bet bloga, kuri gali atsirasti šio tikslo nepasiekus. Perfekcionistui niekada nebus gana: net pats geriausias atlikimas nėra pakankamai geras, net ir didžiausi pasiekimai neapsaugo nuo ateities klaidų, tad profilaktiškai jis turi sunkiai dirbti, kad išvengtų galimų nesėkmių.