Kur glūdi perfekcionizmo šaknys ir kaip jam nepasiduoti?
 
Pagal Banduros socialinį išmokimo modelį, vaikas mokosi stebėdamas kitus bei juos imituodamas. Prie perfekcionistinio mąstymo labiausiai prisideda griežtas tėvų auklėjimas, vaiką orientuojant į aukštus atlikimo standartus. Prastesnis nei puikus vaiko veiklos atlikimas yra sutinkamas atvira arba užslėpta kritika. Ilgainiui jis pats pradeda bet kokį savo atlikimą vertinti labai kritiškai.
 
Kai kurių žmonių perfekcionizmas yra atsakas į šiurkštų, žeminantį elgesį šeimoje ar kitoje aplinkoje. Tai lyg noras parodyti visam neįvertinančiam pasauliui, kad esi šio to vertas ir puikus atlikimas tampa savo vertės matu.
 
Vėliau mokykloje, universitete žmonės yra pratinami prie didžiulio testų, užduočių ir egzaminų srauto, kurie skirti jų kompetencijos lygio įvertinimui. Akademinėje aplinkoje studentai nuolat susiduria su situacijomis, kuriose jiems suteikiamas atgalinis ryšys apie jų gebėjimus ir žinias lyginant su kitais. Taip jie skatinami išsikelti kraštutinai aukštus tikslus, kad pasirodytų pakankamai kompetentingais.
 
Mūsų visuomenė yra labai orientuota į perfekcionizmą ir nepasiduoti spaudimui nepaprastai sunku. Kiekviename iš mūsų yra perfekcionizmui būdingų savybių. Vienintelis paprastas būdas norint pradėti kontroliuoti tokį savo elgesį – užduoti sau klausimą apie kiekvienos veiklos, į kurią įsitrauki, prasmę.
 
Nuolat esame užsivertę darbais, kurie atrodo niekada nesibaigs. Tuomet susiduriame su stresu, nerimu ir dažnai prarandame bet kokią motyvaciją. Kaip tokiu atveju ją atgauti ir išlaikyti?
 
Atidėliojimą taip pat galima sieti su perfekcionizmu. Nesėkmės baimė bei sėkmės vaikymasis tampa tokie neįveikiami, kad pradedama vengti veiklos. Pavyzdžiui, atidėliojama pradėti užduoties atlikimą, nes ją atlikti puikiai atrodo neįmanoma, sunku ar nemalonu. O dažniausiai darbai atidėliojami, nes linksmai ir maloniai norisi gyventi dabar. Apie sunkius ateities darbus stengiamės negalvoti, nors jaučiame virš mūsų kybantį neatliktų darbų debesį. Debesis vis didėja, kartu grėsmingai didėja ir nerimas. Kai nerimas tampa nepakeliamas, kai nuo jo nebeišeina pasislėpti įvairiuose malonumuose, mes pajudame iš vietos, atsiranda motyvacija darbus užbaigti. Vienintelis būdas tokios situacijos išvengti yra darbų atlikimo susiplanavimas.