Žalioji arbata tapo neatsieja šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalimi. Europiečiams ji žinoma jau ne vieną amžių, o Rytuose nuo seno buvo naudojama kaip vaistas nuo įvairių ligų. Šiandien ji mielai naudojama grožio procedūroms ir liaudies medicinoje, tačiau greičiausiai vis dar slepia daugybę neatskleistų paslapčių.

Įdomu tai, kad žalioji ir juodoji arbata – tas pats krūmais pietryčių Azijoje augantis augalas, o ne skirtingos jo rūšys. Skiriasi tik tai, kaip apdirbami jų lapeliai: žalioji trumpiau džiovinama ir mažiau fermentuojama, be to, prieš fermentacijos procesą ji dar papildomai apdorojama garais, kurie leidžia išsaugoti natūralią spalvą ir žalumos aromatą.

Žalioji arbata už juodąją pradėta gerti seniau. Jei ne atsitiktinumas, šis stebuklas pasauliui tikriausiai taip ir liktų nežinomas. Legenda byloja, kad bene populiariausias gėrimas pasaulyje atrastas 2737 m. pr. Kr., kuomet kinų imperatorius Shenas Nungas medituodamas leido laiką savo sode – į verdantį vandenį nukritę keli arbatmedžio krūmo lapeliai suteikė jam nuostabų kvapą ir skonį.

III a. arbata tapo mėgstamu Kinijos imperatoriškosios šeimos gėrimu, po truputį prasiskynusiu kelią ir į paprastų žmonių namus.

VIII a. Keliaujantys budistų vienuoliai atgabeno ją į Japoniją, tačiau čia  arbata iš pradžių nebuvo labai populiari – paplito ji tik XII a. Apie 1800-uosius Anglijoje buvo suvartojama maždaug 24 milijonai svarų arbatos per metus – didžiąją jos dalį sudarė būtent žalioji arbata.

Įdomiau už arbatos istoriją yra tik jos ypatybės ir panaudojimo galimybės. Augalo žaliava vertinama dėl tonizuojamojo poveikio: kofeino ji turi daugiau nei kava, tačiau pasižymi švelnesniu poveikiu, o vitamino C joje yra daugiau nei citrinose.