Žirniai – vienas iš seniausiai žinomų augalų. Daugelį šimtmečių jie gelbėjo nuo bado visos planetos gyventojus: juos valgė Kinijoje ir Himalajuose, Amerikoje ir Europoje. Senovės išminčiai žinojo ir gydomąsias žirnių savybes: Hipokratas jais gydė anemiją, nutukimą, širdies ligas ir t.t. Kodėl dabar pamiršome gerąsias žirnių savybes?

Gaila, tačiau dabar, valgydami žirnius, dažniausiai prisimename tik jų sukeliamus nemalonius virškinamojo trakto pojūčius, o į maistinę vertę ir skonį tiesiog neatkreipiame dėmesio.

Manote, žirnių sriuba – tai valstiečių maistas? Tikrai ne. Viduramžiais ant karalių stalo privalėjo būti žirnių. Šį maisto produktą gerbė ir Indijoje bei Tibete. Skysta žirnių sriuba turėjo išvalyti kraują ir paspartinti sveikimą. Taip pat buvo manoma, kad žirniai padeda išvalyti iš organizmo tulžį ir riebalų perteklių (pastarųjų metų tyrimai patvirtina tai). XIX amžiaus Vokietijoje žirniai buvo laikomi ne tik skaniu, bet ir vienu iš svarbiausių maisto produktų: virti žirniai su spirgučiais buvo patiekiami ir rūmuose, ir užeigose. Prancūzai ir Ispanai iki šiol nesutaria, kurie pirmieji pradėjo gaminti žirnių sriubą su kumpiu. Ir vieni ir kiti įsitikinę, kad tai jų nacionalinis patiekalas.

Žirnių maistinė vertė išties įspūdinga: juose gausu mineralinių druskųm geležies, jodo, magnio, cinko, seleno, didelis B grupės vitaminų kiekis, taip pat yra vitaminų PP, C, E, kalcio, fosforo ir kalio. Žirniuose esantys augaliniai baltymai susidaro iš labai svarbių organizmui amino rūgščių: cisteino, cizino, triptofano, metionino ir t.t. Žirniai, kaip baltymų šaltinis gali lengvai pakeisti mėsą, be to – jie kur kas geriau virškinami. O savo kaloringumu žirniai pranoksta netgi jautieną. Nenuostabu, kodėl žirniai tokie populiarūs vegetariškos mitybos šalyse, tokiose kaip Indija ar Šri Lanka.