64 metų vilnietis Stasys Bareikis, kaip ir visi po organų transplantacijos, kasmet švenčia ne vieną, o du gimtadienius (tikrąjį – rugpjūtį, o antrąjį – pavasarį). Šis pavasaris  buvo jau devintas, kai Stasiui persodintos donoro kepenys, ir vyras gali mėgautis dovanoto gyvenimo teikiamais malonumais.    
 
Grėsminga diagnozė – lemtingo atsitiktinumo dėka
 
Apie tai, kad kažkas negerai su kepenimis, Stasys 2008-aisiais sužinojo tiktai laimingo atsitiktinumo dėka – kai, susirgusiam plaučių uždegimu, jam buvo atlikti tyrimai. Tuomet gydytojai atkreipė dėmesį į, Stasio žodžiais, „baltas dėmeles ant kepenų“ – pasiūlė išsigydyti plaučius ir eiti tirtis kepenų. Gavęs siuntimą atlikti tyrimus, vyras atvyko į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas (tuo metu – Santariškių klinikas). Čia jam buvo atliktas kepenų biopsijos tyrimas.
 
„Kai buvo gautas atsakymas, gydytojai pasakė: „Nenorime liūdinti, bet jums – kepenų vėžys. Operuojant jo nebūtų įmanoma pašalinti, nes būtų pažeisti kiti gyvybiškai svarbūs organai. Išeitis tėra – vienintelė: kepenų transplantacija. Ar sutinkate?“ – aplinkybes, kada išgirdo lemtingą diagnozę, prisimena Stasys. – O kas gi man beliko? Žinoma, kad sutikau“.
 
„Keistas sutapimas, bet ką tik buvau spaudoje skaitęs apie Santaros klinikų gydytojų atliekamas kepenų transplantacijas – ir staiga pačiam šitokios transplantacijos prireikė!“ –  lemtingą sutapimą, kurių jo gyvenime, pasirodo, buvo ne vienas, prisimena vyras.
 
Jis iki šiol džiaugiasi, kad grėsmingą ligą gydytojams pavyko pastebėti visai atsitiktinai: tuomet nieko blogo nejautė – nieko, kas leistų įtarti į kepenis įsimetusį vėžį. „Jei ne tas tyrimas, manęs jau nebūtų. Vėžys būtų persimetęs į kitus organus, ir būtų viskas“, – neabejoja pašnekovas.