Vietoj žvejybos – į operacinę
 
Savojo kepenų donoro Stasys laukė beveik metus. Per tą laiką, kad liga neprogresuotų, jis laikėsi specialios dietos, o kad vėžys neplistų į kitus organus – buvo taikoma chemoterapija. „Tą chemiją gydytojai leido į patį auglį ir, prisimenu, kalbėjo, kad auglys nuo jos net sumažėjo“, – pasakoja Stasys.
 
Kol laukė transplantacijos, vyrą aplankydavo visokios mintys. „Juk transplantacija – tai nežinia, o ypač – kai tokios operacijos lauki pirmą kartą. Tai laukdavau to donoro, tai susimąstydavau – o kas man bus, ar nubusiu po operacijos? Ir skausmo bijojau, ir baimės, kad po operacijos galiu ir neatsikelti, buvo. Nors žmona Nijolė labiau už mane pergyveno“, – prisimena Stasys.
 
Jis – prisiekęs grybautojas ir žvejys, didžiausią laimę su žmona randantis ne bute Vilniuje, o nuosavoje sodyboje. Pomėgis laiką leisti gamtos prieglobstyje, neužsidaryti tarp kambario sienų Stasį gelbėjo, padėjo atsipalaiduoti ir tuomet, kai laukė transplantacijos.
 
„Žvejoti pradėjau, vos tik išmokau vaikščioti“, – apie aistringą pomėgį pasakoja ežeringame Molėtų krašte augęs Stasys. Jis didžiuodamasis pasakoja kartą Dzūkijoje, Lavyso ežere, pagavęs iki šiol didžiausią savo laimikį – 13 kilogramų 800 gramų svėrusią lydeką. Nors ir didžiulė buvo žuvis, bet, sako, labai skani buvo kepta. O jos galvą Stasys pasiliko kaip trofėjų – o kaip gi kam nors kitaip įrodysi, kokia didelė sėkmė buvo aplankiusi? Kitas įsimintinas Stasio laimikis žvejyboje – daugiau kaip tris kilogramus svėręs karšis.
 
Todėl nekeista, kad ne kur nors kitur, o būtent į žvejybą, jis buvo susiruošęs ir tądien, kai, nors ir lauktai, bet netikėtai atsirado jam tinkamas kepenų donoras. „Tą 2009 metų pavasario dieną buvau suplanavęs nuo Palangos tilto žvejoti vėjažuves. Netikėtas gydytojų skambutis visą žvejybą sutrukdė! Bet nieko, nesigailiu – vėliau atsigriebiau“, – juokaudamas prisimena Stasys.